Vilniaus visuomenės sveikatos biuras „Vilnius sveikiau“ lapkričio mėnesį pradėjo socialinę kampaniją „Viskas gerai nesijausti gerai (svarbu apie tai kalbėtis ir kreiptis pagalbos)“!
Kampanijos metu kviečiame gyventojus atkreipti dėmesį į įvairius žmogaus vidinius išgyvenimus ir kreipimosi pagalbos svarbą. Suvokimas, kad ne visada turime jaustis gerai, gali padėti mums priimti savo tikrąją savijautą net ir tada, kai ji yra išties sudėtinga. Tik svarbu nepamiršti, kad kartais ne visus gyvenimo sunkumus pavyksta išspręsti mums patiems, todėl labai svarbu apie tai kalbėtis ir nebijoti kreiptis pagalbos.
Nėra blogai nusiteikti pozityviai, tačiau svarbu suvokti, kad gyvenime kiekvienas patiriame pakilimų bei nuosmukių ir negalime nuolat būti optimistais. Patirdami gyvenimo sunkumų (pvz., sveikatos problemų, praradę darbą, išgyvendami artimojo netektį ir t. t.) dažnai manome, jog turime apsimesti, kad viskas gerai, būti stiprūs ir pozityvūs, kai tai padaryti yra beveik neįmanoma (pvz., gedint artimojo). Perdėtas optimizmas išgyvenant sunkų periodą dažnai tampa toksišku, nes esame linkę neišreikšti tikrųjų savo emocijų.
Apie visa tai artėjant socialinės kampanijos „Viskas gerai nesijausti gerai (svarbu apie tai kalbėtis ir kreiptis pagalbos)“ pabaigai kalbamės su Vilniaus visuomenės sveikatos biuro „Vilnius sveikiau“ psichologe Sandra Zorina.
Esate psichologė, konsultuojate žmones. Ar savo darbe dažnai girdite klientus ištariant frazę „man viskas gerai“? Kas dažniausia slypi po tuo, ką tai reiškia?
Iš tiesų gana dažnai konsultacijų pradžioje girdžiu žodžius „man viskas gerai“. Būna ir situacijų, kai pasidalinus skaudžiais ir nemaloniais įvykiais, istorijos pabaigoje žmogui norisi viską „užglaistyti“ fraze „ai, bet viskas gerai“, nes kartais sunku išbūti su sunkiomis emocijomis konsultacijų metu. Natūralu, kad esame atviresni malonioms emocijoms ir tikslingai jų siekiame, ir vengiame akistatos su jausmais, kurie neteikia malonumo.
Kai jūsų paklausia „kaip jaučiatės“, stebėkite save, kaip dažnai vartojate žodžius „gerai“, „blogai“ ir „normaliai“ kaip jausmų apibūdinimą. Visgi, nors šie apibūdinimai yra dažni, jie nėra tikslūs, nes nieko konkretaus neįvardijame. Visuomet konsultacijų metu tikslinuosi, ką reiškia „viskas gerai“. Atsakymai dažnai būna skirtingi, tačiau galiausiai žmogus pats pastebi, kad kartais tiesiog nesinori dalintis nemaloniais jausmais dėl įvairiausių priežasčių.
Frazė „man viskas gerai“ susijusi su keletu aspektų. Visų pirma, sulaukus šio klausimo, gali atrodyti, kad saugiausia reakcija yra susilaikyti nuo atviravimo ir užgniaužti nemalonius jausmus. Dažnais atvejais tai būna aplinkos įtaka, pavyzdžiui, modeliuojamas šeimos bendravimo stilius arba vaikystėje užgniaužti jausmai, norint apsisaugoti arba apsaugoti kitus. Tačiau svarbu paminėti, kad galime tai pakeisti. Pastebėjus savyje norą sakyti „man viskas gerai“, galime pasistengti skirti daugiau dėmesio savo psichologiniam raštingumui ir mokytis įvardinti emocijas bei jausmus sau, o po to – kitiems. Gebant aiškiai įvardinti savo jausmus, atsiranda didelė tikimybė, kad bus lengviau juos priimti.
Kokių minčių kyla išgirdus frazę „viskas gerai nesijausti gerai“?
Jausti emocijas yra normalu, jos suteikia mūsų gyvenimui spalvų ir įvairovės. Visos mūsų emocijos yra vienodai svarbios ir atlieka savo funkciją. Normalu jausti viską, ką jaučiame, ir patirti įvairių išgyvenimų. Mūsų emocijos visuomet turi priežastį ir mus perspėja, motyvuoja, apsaugo. Emocijos yra mūsų dalis, taigi jų išraiška ir priėmimas yra rūpinimasis savo sveikata. Be pykčio būtų sunku brėžti ribas ir suprasti, kad kitų elgesys su mumis yra netinkamas. Liūdesys padeda mums suvokti, kad mūsų gyvenime vertėtų kažką keisti. Baimė nori mus apsaugoti nuo pavojaus ir padeda išgyventi. Tai keletas bazinių emocijų, kurių dažnai vengiame, tačiau jos atlieka svarbų vaidmenį. Ignoruodami jas galime būti užtikrinti, kad emocijos ras būdą pasireikšti mūsų sveikatos kaina.
Užgniaužti jausmai ir emocijos turi savo padarinių, tačiau taip pat svarbu stebėti, kada emocijos užsitęsia ir kasdienybė tampa slogi. Užsitęsus liūdesiui, nerimui, baimei, pykčiui, visuomet rekomenduojama kreiptis pagalbos – pokalbis su specialistu (psichologu, psichoterapeutu, gyd. psichiatru ar šeimos gydytoju) gali padėti įvardinti užsitęsusios būsenos priežastis ir atrasti būdų sau padėti.
Kaip galvojate, dėl kokių priežasčių žmonės nėra linkę pasakoti, kaip jie iš tikrųjų jaučiasi, ar kokius jausmus šiuo metu išgyvena? Kodėl žmonėms dažnai yra sunku pripažinti, kad ne viskas yra gerai?
Nors priežastys yra ganėtinai individualios, galime pastebėti keletą tendencijų. Dažnai galime jausti gėdą, tarsi dalintis savo jausmais yra „silpnumo“ bruožas, taip pat baimę būti pažeidžiamais, nesuprastais, atstumtais dėl savo išgyvenimų. Tam įtakos turi ir mūsų aplinka bei patirtys – jei pastebime, kad mūsų draugai ar šeimos nariai nežino, kaip reaguoti, jaučiasi nepatogiai, kai dalinamės sunkumais, natūralu, kad atsiranda noras slėpti, kaip iš tiesų jaučiamės. Dažnu atveju dėl žinių stokos gali būti tiesiog sunku įvardinti savo paties būseną. Jei nežinome, kokių emocijų yra, normalu, kad nemokėsime įvardinti, ką šiuo metu jaučiame. Tokiu atveju galime kreiptis pagalbos į psichologus, psichoterapeutus, jie padės išmokti atpažinti ir įvardinti savo jausmus, emocijas, geriau pažinti save. Taip pat individualių psichologo konsultacijų ar savitarpio pagalbos grupių užsiėmimų metu sukuriama saugi erdvė išsakyti tikruosius savo jausmus, kartais net pripažinti, kad ne viskas yra gerai.
Kokie požymiai gali padėti suprasti pačiam žmogui, kad šiuo metu gyvenime nėra viskas gerai? Kaip atpažinti aplinkybes, kuomet reikėtų kreiptis pagalbos?
Svarbu sustoti ir įvertinti savo būseną užduodant sau tikslingus klausimus: ar mėgaujuosi savo pomėgiais taip kaip anksčiau, ar pakankamai skiriu laiko savo draugams, šeimos nariams, ar gebu išlaikyti dėmesį, ar nesuprastėjo atmintis, kokia mano miego kokybė, ar pastaruoju metu yra apetito pokyčių. Jei pastebime stiprų besikartojantį nerimą, sunkumų reiškiant savo emocijas, nuovargį, apatiją, motyvacijos stygių arba besikartojančius tam tikrus sveikatos sutrikimus (pavyzdžiui, pilvo ar galvos skausmą be aiškios priežasties), vertėtų kreiptis pagalbos.
Kokius klausimus rekomenduotumėte užduoti žmogui, kai norime sužinoti, kaip jis iš tikrųjų jaučiasi?
Pirmiausia svarbu pasiruošti tam, kad pašnekovas gali iš tiesų įvardinti, kad išgyvena sunkų laikotarpį, taigi mūsų vaidmuo šiame pokalbyje yra išgirsti ir suteikti paramą.
Tuomet galime pasiteirauti, kas šiuo metu vyksta jo gyvenime, kokius jausmus išgyvena pastaruoju metu, kaip iš tiesų laikosi, siūlytis padėti: man svarbu, kaip tu jautiesi, ar norėtum tuo pasidalinti? Visuomet stenkimės klausti atvirų klausimų, kurie skatintų pašnekovą laisvai dalintis tuo, kas jam svarbu.
Gali nutikti ir taip, kad pašnekovas nenorės su mumis dalintis savo jausmais dėl įvairių priežasčių. Taip nutikus svarbu gerbti kito ribas ir priminti, kad yra įvairių būdų gauti pagalbos, jei visgi nuspręstų jos kreiptis.
Savižudybių prevencijos socialinės kampanijos („Viskas gerai nesijausti gerai (svarbu apie tai kalbėtis ir kreiptis pagalbos)“ pabaigoje „Vilnius sveikiau“ organizuoja filmo „Man viskas gerai“ peržiūrą ir diskusiją po jos. Su į renginį užsiregistravusiais dalyviais susitikome lapkričio 28 d. 18.00 val. MO muziejuje. Diskusijos metu kalbėjome apie pasirūpinimą savimi ir kreipimosi pagalbos svarbą. Diskusijoje dalyvavo psichologė Jurgita Rimkevičienė, kuri aptarė, kas gali slėptis už žodžių „man viskas gerai“, atlikėja ir dainų autorė Gabrielė Vilkickytė pasidalino savo asmenine patirtimi, o „Vilnius sveikiau“ psichologė Ieva Sabalienė padrąsino kreiptis psichologinės pagalbos.
Iki susitikiMO!
Renginio nuotraukų autorius – Dovydas Lopetaitis.
