Atskirtis tarp žmonių su negalia ir be negalios – opi visuomenės problema. Tačiau pasak Vilniaus miesto visuomenės sveikatos biuro „Vilnius sveikiau“ atstovų, šią problemą ne tik galima, tačiau ir būtina keisti visiems kartu, užtikrinant asmenų su negalia teisių realizavimo ir apsaugos standartus, sudarant jiems galimybes būti visaverčiais visuomenės nariais. Neseniai sostinės gatvėse praūžęs „Vilniaus maratonas“ įrodė, kad negalia nėra kliūtis.
„Vilnius sveikiau“ vadovė Guoda Ropaitė-Beigė sako, prieinamumas bet kurioje srityje turi būti užtikrintas visiems žmonėms, nepaisant negalios. Tačiau siekiant žmones su negalia įtraukti į įvairias veiklas, renginius, iniciatyvas bei grupes, būtina nepamiršti, kad visuomenėje vyrauja įsisenėjusios stigmos. Todėl pagrindiniai aspektai, kuriais reikia vadovautis, siekiant užgydyti senas žaizdas – pagarba, padrąsinimas, visapusiškas palaikymas ir neigiamų visuomenės nuostatų apie negalią keitimas.
„Deja, keisti neigiamas visuomenės nuostatas nėra lengva, tačiau mes nenuilstamai dedame ir dėsime visas pastangas, kad paneigtume vyraujančias stigmas ir įrodytume, kad negalia – ne kliūtis dalyvauti bendruomenės gyvenime“, – sako G. Ropaitė-Beigė.
Anot vadovės, šiais metais nemenka paskata žmonėms su negalia tapo „Vilniaus maratonas“, kartu su „Vilnius sveikiau“ kvietęs sostinės gatvėmis bėgti visus be išimčių. G. Ropaitė-Beigė priduria, kad siekiant sumažinti atskirtį tarp dalyvių, vasarą buvo organizuojama ir speciali fizinio aktyvumo skatinimo programa „Ruoškis bėgti“, kurios metu dalyviai treniravosi bei ruošėsi laukiančiam iššūkiui.
Motyvacija nepasiduoti
Idėjos autorė ir jungtinių treniruočių iniciatorė, įvairių tarptautinių maratonų dalyvė, Ingrida Voicechovska pasakoja, kad mintis pakviesti negalią turinčius asmenis prisijungti prie bėgikų kilo dalyvaujant viename Italijos maratone. Tada ji pastebėjo, kiek palaikymo ir pozityvių emocijų sulaukia negalią turintys maratono dalyviai, o tai – įkvėpė įgyvendinti šią idėją ir Lietuvoje.
„Startavome lydimi šūkio „Maratonas visiems“ – taip norėjome pabrėžti, jog negalia nereiškia, kad negali kažko įgyvendinti. 6 asmenys renginyje judėjo vežimėliais, keletas dalyvavo judėdami triračiais, kai kuriuos dalyvius lydėjo asistentai, o kiti – užsibrėžtą tikslą įveikė be jokios pagalbos. Pergalingos emocijos vis dar neišblėso – visi dalyviai džiaugiasi pasiektais rezultatais ir sulauktu palaikymo pliūpsniu iš kitų maratono dalyvių. Visa tai motyvuoja nepasiduoti ir judėti į priekį, nebijoti siekti svajonių“, – sako I. Voicechovska.
Visuomenės požiūris – labai svarbus
Ingridai pritaria ir 21 km vežimėliu įveikusi sportininkė mėgėja Inga Filipovič, sakydama, kad anksčiau į maratono dalyvius žvelgė su „baltu pavydu“, mat galvojo, jog pati jame niekada nesudalyvaus. Visgi, sulaukusi paskatinimo iš sporto trenerio, moteris ryžosi išbandyti jėgas Vilniaus gatvėse. Anot jos – tai buvo puikus sprendimas, o viso bėgimo metu lydėjęs asistentų, kitų sportininkų ir stebėtojų palaikymas suteikė motyvacijos bei drąsos.
„Tuo metu visiškai nesijaučiau kitokia nei visi. Maratono dalyviai buvo labai draugiški, šūkavo palaikymo žodžius, siūlėsi padėti. Visuomenės pripažinimas ir geranoriškas požiūris yra būtinas atributas pasitikėjimo savimi auginimui. Smagu, kad mus įtraukė į negalios neturinčių žmonių būrį – tai labai svarbu, kelia džiaugsmą. Visiems mūsų bendruomenės dalyviams ši įtrauktis buvo tarsi stimulas treniruotis toliau, gerinti rezultatus ir galbūt vėl dalyvauti kitąmet“, – pasakoja I. Filipovič.
Stigmos pamažu nyksta
Lietuvos aklųjų sporto federacijos prezidentas Arnoldas Januškevičius, vedęs treniruotes asmenims turintiems negalią, sako, jog integracijos maratone tikslas ir buvo palaikančios aplinkos bei naujų galimybių sukūrimas. Pasak jo, visuomenės požiūris iš tiesų keičiasi: atsiranda vis daugiau atviro požiūrio asmenų, kurie ne tik palaiko negalią turinčiųjų įtrauktį, bet ir prie jos prisideda.
„Dažnai patys negalią turintieji asmenys jaučia baimę, kad bus atstumti, įžeisti, nuvertina save – juk tam tikri fiziniai apribojimai gali padaryti mus labiau pažeidžiamus iš emocinės pusės. Vis dėlto, šis maratonas parodė, kad mūsų visuomenė bręsta ir gydosi senų laikų žaizdas: bėgime dalyvavę sveiki asmenys visapusiškai palaikė, sveikino ir motyvavo negalią turinčius žmones, tad jautėmės visaverčiai šio projekto dalyviai“, – sako A. Januškevičius.
Anot jo, tokios integracijos yra itin naudingos ir reikalingos, nes padeda suvokti, kad svarbiausia – norėti ir stengtis. Visa tai gali tapti puikiu emocinės stiprybės pagrindu, skatinti siekti užsibrėžtų tikslų, įkvėpti naujiems iššūkiams ir atradimams.
