Gegužės 15 d. kino teatre „Skalvija“ susibūrė sostinės mamos filmo peržiūrai ir diskusijai apie mamų psichikos sveikatos iššūkius, pogimdyminę depresiją, pagalbos galimybes bei prieinamumą. Diskusiją moderavusi Indrė Stonkuvienė pasidalijo savo mamystės patirtimi ir pakvietė drąsiau kalbėtis apie motinystės laikotarpiu patiriamus sunkumus.
Nors apie psichikos sveikatą kalbame vis drąsiau ir pagalbos galimybės tampa lengviau prieinamos, motinystės periodu patiriami psichikos sveikatos sunkumai gali būti stigmatizuojami. Turbulentiškas laikotarpis, artimųjų lūkesčiai ir net pačių mamų jaučiama gėda dėl išgyvenamų sunkumų dažnai prisideda prie pagalbos kreipimosi atidėliojimo.
Televizijos laidų vedėja, socialinių tinklų žvaigždė, nuomonės formuotoja, tinklalaidės „Mudvi” vedėja bei iniciatyvos „Moterų pasaulyje” įkūrėja Indrė Stonkuvienė mamų rūpinimąsi savimi palygino su saugumo reikalavimais skrydžio metu: „Lėktuvo skrydyje, kai būna katastrofa, ką tu darai? Pirma šoki vyrui dėti deguonies kaukę, vaikui? Ne, pirma turi sau užsidėti tam, kad galėtum visais kitais pasirūpinti.“
Motinystė – produktyviausias etapas gyvenime
Psichologė-psichoterapeutė Sigita Pūrienė dalijasi, jog dažniausiai į terapiją ateina moteris, kuri iki gimdymo buvo labai veikli, visur dalyvavo, aukštose pareigose dirbo ir viską gyvenime susireguliavusi buvo, tačiau gimsta vaikas ir ji supranta, jog ji nesureguliuos, kada jis miega, ką jis valgo, ir pradeda jausti, jog gyvenimas slysta iš po kojų.
„Tyrimai rodo, jog augindama kūdikį moteris per parą dirba 2,5 etato ir tai yra pats produktyviausias etapas gyvenime. Tačiau pačios mamos patiria jausmą, jog ji nieko nepadaro, nes ji nesuvaldo visų procesų, kaip norėtų suvaldyti. Tokie įsitikinimai trukdo save priimti kaip netobulą. Motinystėje gali viską tobulai padaryti, bet vaikas padarys viską, kaip jam atrodys, kaip jam reikės. Tenka priimti savo ribotumą ir savo motinystę ne kaip projektą, tačiau etapą, kuriame gausu neprognozuojamų momentų.“
Kaip pasireiškia pogimdyminė depresija?
Psichologė-psichoterapeutė teigia, kad šis reiškinys turi daug veidų ir ne visada lengva juos pamatyti ir įvardinti. Ženklai, tokie kaip nemiga, nerimas, liūdesys, nuolatinis kaltės, nepakankamumo jausmas, mintys, kad „aš nesusitvarkau, esu bloga mama“, lyginimasis su kitomis, juodo, sunkiai paaiškinamo debesies buvimas galėtų būti vieni iš ženklų, kad vertėtų pasikalbėti su specialistu.
I. Pūrienė atvirauja, jog su mamomis pradėjo dirbti maždaug prieš du metus, kai pati pagimdė vaikelį ir susidūrė su jausmu, kad niekas apie tai nešneka, bet blogai jaučiasi:
„Turiu viską: gerą vyrą, naujus namus, pinigų – visko, ko, atrodo, reikėtų. Vaikas lauktas, vestuvės įvykę, viskas – kaip iš vadovėlio, o aš nesijaučiu laiminga. Bijojau visiems pasakyti, kad man negerai. Per dieną porą valandų praverki ir nežinai, dėl ko. Ir ta būsena šiek tiek pagerėja, pablogėja, bet iš esmės esi tokiame liūne, jautiesi negerai. Toje būsenoje kai buvau, supratau, jog niekas apie tai nekalba, arba labai mažai. Tuomet pradėjau vesti mamoms grupes ir pamačiau, kiek daug mamų panašiai jaučiasi ir nekalba apie tai, kiek daug jausmo, kad aš nepakankama mama.“
Kodėl mamoms vis dar kyla baimė kalbėti apie patiriamus sunkumus?
Diskusijos dalyviai sutiko, jog mamoms kaltės jausmą, psichologinius iššūkius dažnai sustiprina visuomenėje romantizuojama motinystė. Neva mamos – intuicija vadovaudamosi – turėtų užauginti vaiką ir dar mėgautis kiekviena naujo gyvenimo akimirka.
Projekto „Mama mums rūpi“ autorė Asta Petraitienė pabrėžė, kad labai didelė dalis pogimdyminės depresijos ir lieka nediagnozuota. Tai reiškia, kad moterys, ypač anksčiau, buvo linkusios tai priimti kaip natūralų motinystės krūvį. Mūsų močiutės, mamos gyveno aplinkoje, kur fiziniai poreikiai, išgyvenimas, buvo svarbiausias prioritetas ir aspektas, į ką buvo orientuojamasi. Apie emocijas nebuvo kalbama.
I. Stonkuvienė prisiminė, kai tapusi mama jautėsi prastai, kai visos mamos atrodė laimingos „super mamytės“, vaikai su baltais drabužiais laimingi fotografuojasi, o pati jautė horomonų audras ir nesuprato, kas su ja vyksta: „Juk gražiausios pasakos baigiasi vedybomis, o kas po to? Kur princesės, gimdančios ir nėščios, su hormonais neįtelpančios į korsetą?“
„Jauti, jog tu neatitinki visko, apima nepakankamumo jausmas ir negali apie tai šnekėti. Kai pati pasidalinau, supratau, vyksta kartų nesusikalbėjimas – vyresnioji karta įvardija, jog turi viską, ko gyvenime reikia, ir lygina tave su kita mama, kuriai yra prasčiau. Kas svarbiausia, jog bendruomenė, vyras, mama, sesė, kas mus supa, artimiausi žmonės tavęs nesupranta. Bandai parodyti, kad esi pavargusi, kad ne taip jautiesi ir jei tavęs nepalaiko artimiausi žmonės, tai dar labiau prigesina. Tam reikalingos mamų bendruomenės, kad apie tai būtų galima pasikalbėti,“ – patirtimi dalijasi I. Stonkuvienė.
Ginekologė, akušerė, knygos „Tu laukiesi. Nėštumo kelionės gidas: nuo minties apie kūdikį iki jo žindymo“ autorė Viktorija Navickienė pridūrė, kad prie pogimdyminės depresijos prisidėti gali nesėkmingo žindymo patirtis ir mišinukais maitinančių mamų stigmatizavimas. Moteris ima jausti kaltę, kad maitina ne krūtimi.”
Dalyviai diskutavo apie poilsio, miego, socialinio gyvenimo ir bendruomenių svarbą mamų psichikos sveikatai, gebėjimą priimti aplinkinių pagalbą.
Bendruomenių svarba
A. Petraitienė pakvietė kiekvienai susirasti bent vieną mamą, su kuria būtų galima pasikalbėti. Dar geriau yra rasti tokių pačių – pavargusių, nemiegojusių, kurių vaikai taip pat verkia – mamų bendruomenę. Bendrystė tarp mamų kone prilygsta asmeninei terapijai.
S. Pūrienė pabrėžia, jog mamoms rūpi tie patys dalykai, todėl mamų grupėse jos pajaučia bendrystę, kad ne jos vienos blogai jaučiasi ir kažko nespėja. Bendrystė padeda įveikti pogimdyminę depresiją, tai gali būti gelbėjantis dalykas. Jai paantrina ir Stonkuvienė, jog kartais tereikia išsikalbėti, pabendrauti su to paties amžiaus vaikus auginančiomis mamomis – tai išties padeda. I. Stonkuvienė tiki, jog reikia kalbėti ir neužgesti anksčiau laiko, nes stiprybė yra pripažinti, jog stiprios esame ne po vieną.
Pagalbos galimybių prieinamumas – vis didesnis
V. Navickienė pastebi, jog gimsta ne tik vaikas, bet kartu su juo gimsta ir mama, atsiranda naujas vaidmuo. Pogimdyminė melancholija yra normalu, tačiau svarbu tačiau svarbu kuo anksčiau pastebėti psichikos sveikatos rizikos veiksnius.
Šiuo metu moterims, patiriančioms emocinius sunkumus po gimdymo, yra suteikiamas žaliasis koridorius į psichikos sveikatos centrą asmens sveikatos priežiūros įstaigose. „Nuo 2024 m. liepos pirmos pildomas klausimynas, iki arba po gimdymo, kai jau galima pačiupti [pogimdyminės depresijos] rizikos zoną. Jei surenkamas didesnis balas, po kelių savaičių galėsime ją pakartoti ir reikiant nukreipti moterį, kur ji galės gauti pagalbą“ – dalijasi V. Navickienė
„Vilnius sveikiau“ visuomenės sveikatos stiprinimo skyriaus vedėjas Darius Einars pridūrė, kad vyrų įsitraukimas į pogimdyminės depresijos diskusiją yra svarbus. Atsiradus vaikui ir pasikeitus šeimos struktūrai, vyrų rolė tampa dar svarbesnė – šie turėdami tinkamų žinių ne tik bus atsparesni atsiradusiems iššūkiams, bet ir prisidės prie mamos psichikos sveikatos stiprinimo ir palaikymo. D. Einars priminė, jog Vilniaus mieste galimos nemokamos psichikos sveikatos paslaugos, mamų emocinės paramos grupės, kursai planuojančioms, besilaukiančioms, o be jų ir tėvystės kursai, kur abu tėvai gali lavinti savo įgūdžius. D. Einars pakvietė mamas reikiant kreiptis pagalbos, nes prašyti pagalbos nėra gėda.
Informaciją apie tėvystės įgūdžių stiprinimo paslaugas Vilniaus mieste galite rasti ČIA >>>
„Vilnius sveikiau“ organizuojamos psichikos sveikatos programos:
